Nors trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties sandūros šventė turi giliai įsišaknijusias tradicijas, pabandėme į jas pažvelgti kitu kampu. Jaukiam, linksmam Šv. Kūčių vakarui ištaigingumas nėra būtinas, o papuošimų ir įvairių žaidimų galima prasimanyti iš pačių paprasčiausių priemonių – pavyzdžiui, riešutų.

Šv. Kūčių stalas, kurį sudaro 12 patiekalų – viena seniausių lietuvių tradicijų. Skaičius 12 simbolizuoja visus metų mėnesius, o pagal krikščioniškas tradicijas – 12 Jėzaus apaštalų. Dauguma Šv. Kūčių valgių nepakito iki šių dienų. Tai – žuvies (daugiausia – silkės) patiekalai, daržovių mišrainė, grybai, kūčiukai su aguonų pienu, kisielius, virtos bulvės, rauginti kopūstai, duona bei kiti.

Tačiau senovėje pagrindinis Kūčių patiekalas buvo mišinys iš įvairių virtų grūdų – vadinamoji „kūčia“ – o nūdien pastarąjį bei kitus nesudėtingus patiekalus pakeičia įmantrūs valgiai: pradedant kalmarų salotomis bei koldūnais, baigiant tortu su rūkyta lašiša ar tunu. Pabrėžiama, jog per Šv. Kūčių vakarienę svarbu paragauti kiekvieno valgio, tačiau pasigaminti visus 12 patiekalų – ypač, jei šie yra sudėtingi – kartais pritrūkstama laiko. Kartais išeitis gali būti riešutai ar iš jų pagaminti valgiai: sotūs, skanūs ir sveiki.

Būrimai ir dekoracijos

Tačiau riešutai – ne tik sveikas užkandis, bet ir puiki priemonė žaismingiems būrimams atlikti, minimalistiniams namų papuošimams sukurti. Dauguma stebuklinga laikomos nakties būrimų sietini su laime, turtais, geru derliumi, antros pusės paieškomis ir noru ištekėti: kelis jų atlikti galima su riešutais. Tikėta, jog Šv. Kūčių naktį pasidėjus po pagalve dvilypį lazdyno riešutą ir Šv. Kalėdų rytą įsidėjus jį į piniginę, pinigų nepritrūks visus metus.

Kitas būrimas paremtas paprasčiausiu skaičiavimu: skaičiuoti galima minėtuosius riešutus, kūčiukus, žirnius ar saldainius. Jeigu pasėmus pastarųjų saują ir suskaičiavus gaunasi lyginis skaičius – ateinančiais metais tikėtinos vestuvės. Kai kuriose Lietuvos vietose šis burtas būdavo atliekamas kitaip ir tinkamas tik merginoms: saują kūčiukų, riešutų ar kitokios smulkmės pastaroji mesdavo į viršų ir gaudydavo su sijono skvernu. Pagautus suskaičiuodavo: jei skaičius lyginis, ateinančiais metais mergina neliks vieniša, o jei ne – laukti turės dar bent metus.

Pasisotinus Šv. Kūčių vakariene ir išėjus į lauką, būdavo stebimi dangaus kūnai bei vėjo kryptis. Jei Kūčių vakarą dangus žvaigždėtas, o žvaigždės – susibūrusios grupelėmis, tikėtasi derlingų metų: daug dirvos, pievų ir miško dovanų. Jei pučia stiprus vėjas, tikėtasi daug riešutų ir laukinių obuolių gausos. O jei pučiantis vėjas – šiaurės krypties, dangaus skliautu nešantis šviesius debesis, laukta gero javų derliaus.

Ko gero pats seniausias riešutų panaudojimo būdas – girliandos kabinimas ant eglutės ar židinio. Paprotys gyvas dar iš tų laikų, kai žaisliukai buvo gaminami namuose: riešutai su kevalais (dažniausiai – graikiniai) suveriami ant tvirto siūlo arba valo, retkarčiais – nudažomi auksine spalva. Šie riešutai gražiai atrodo ir paberti ant stalo ar po eglute. Pastarieji taip pat pinami į kalėdinius vainikus ar, pavieniui, aprišami kaspinėliais ir kabinami matomose namų vietose kaip atskiri žaisliukai.