Dalinkitės riešutais – palinkėkite vieni kitiems pilnatvės.

“Aš tau duosiu riešutų, kad neblįstum prie kitų…” – pokštaudavo jaunimas senovėje. Laikais, kai nebuvo kitų gardumynų, riešutais buvo viliojama, jais reiškiama simpatija. Senovėje mergaitės dovanodavo riešutų maišelius išrinktiesiems. Buvo tikima, kad jie gali sustiprinti meilę ir vedybinius ryšius.

Ypač svarbūs riešutai tapdavo advento ir Kalėdų laikotarpiu – žmonės riešutus iš anksto kaupdavę ir slėpdavę nuo vaikų, kad tik šių gardumynų užtektų žiemos šventėms. Mat per jas reikėdavę kitus kuo gausiau riešutais apdalyti. Riešutas – tai sėklos simbolis, reiškiantis skalsą, pilnatvę,ilgaamžiškumą ir sveikatą. Viso to ir linkėdavo vieni kitiems mūsų senoliai, dalindamiesi riešutais. Riešutų būtinai turėdavę būti ir ant Kūčių stalo – tai turto, sėkmės ir džiaugsmo simbolis. Yra netgi užrašytas vienas švenčioniškės liudijimas, esą pas juos per Kūčias nebūdavę kūčiukų – juos atstodavę riešutai.

Šiomis miško gėrybėmis buvo puošiama eglutė, žaidžiami ateitį pranašaujantys žaidimai. Riešutus imdavo saujon ir skaičiuodavo. Jeigu riešutų būdavo porinis skaičius – laukia geri metai, o jeigu porinį skaičių riešutų paėmė jauna mergina – ji netrukus ištekės. Ypač laimę nešdavęs dvilypis lazdyno riešutas – Kūčių naktį jį reikėdavę dėti po pagalve, o atėjus Kalėdoms – į piniginę. Senoliai tikėjo, kad tai pritrauks pinigų ar atneš turtų.

O jeigu dvilypį riešutą suvalgysi perpus su mylimuoju, meilė dar labiau sustiprės – toks riešutėlis buvo laikomas tokiu pat simboliu, kaip dvi obuolio puselės.

Mūsų senoliams riešutai būdavo ne tik skanėstas, bet ir sotus maistas.Daugiau jų valgyti būdavo patariama maitinančioms motinoms, kad turėtų pieno.

Tad krimskit riešutus patys ir dalinkitės jais su kitais – palinkėkite vieni kitiems skalsos ir pilnatvės.