Jei nežinote, kaip galima laimingu būti čia ir dabar – paklauskite vaiko. Vaikai, lyginant su didžiąja dalimi suaugusiųjų, kur kas labiau gyvena esamuoju momentu ir kartais laimingi atrodo, rodos, be jokios priežasties.

Pečių nespaudžiančios pareigos, atsakomybė, saviraišką ribojantys įsitikinimai ar tiesiog pati frazė „esu laimingas/nelaimingas“, leidžia džiaugsmui tiesiog trykšti iš vaiko vidaus. Laimės būsena „čia ir dabar“ yra tiesiog natūrali išraiška.

Tiesa, atsakyti į klausimą „kaip būti laimingu“ greičiausiai negalėtų – tiesiog jie niekada apie tai nesusimąstė. O taip atsiranda laimės paslaptis.

Suaugusieji yra taip atitrūkę, užsiėmę savo svarbiomis mintimis, kad nebepastebi džiaugsmo ir laimės, kurie paprasčiausia gyvena žmoguje. Toli ieškoti nereikia – bėda slypi žmoguje, kuris yra tiesiog pasimetęs apmąstymuose.

Laimė mūsų neapleidžia – tai padarome mes patys

„Prisimenu, kartą su dukra buvome parke, jai buvo maždaug treji. Ji buvo tiesiog apstulbusi ir gerte gėrė į save visas mus supusias detales – ant lapo vaikščiojusį vabalėlį, virš galvų praskridusį lėktuvą, gėles, paskui pagalį bėgiojusį šunį. Aš tuo tarpu bemaž nė nepastebėjau, kad atsidūrėme parke. Nors mano kūnas jame buvo jau kelias minutes, aš buvau tiesiog paskendusi savo mintyse.“

Tyrimai rodo, kad vidutiniškai suaugusiojo galvoje per dieną apsilanko 100 tūkst. minčių, o jų tempas – maždaug 1,5 sekundės vienai minčiai. Nenuostabu, kad pastebėti gyvenimo džiaugsmus pasidaro kur kas sudėtingiau.

Vaikai yra laimingi todėl, kad jie tiesiogine šia žodžio prasme „yra“.

Laimė jau čia. O kur jūs?

„Pusryčiu metu mąsčiau apie darbe laukiantį rytinį susitikimą. Pavalgęs sėdau į automobilį, atvykau į darbą net neįsisąmonindamas, kad vairavau – pats atvykimo procesas tarsi išblukęs. Visą kelionę mąsčiau ir mintyse planavau susitikimą. Vos spėjau įžengti į biurą, mintys nuskriejo prie savaitgalio planų“.

Skamba pažįstamai? Budistai tai vadina „beždžionių mintimis“. Mūsų mintys nuolat traukia paskui save į praeitį ar ateitį, tačiau, deja, laimingu pasijusti galima tik būnant dabartyje. O tai padaryti galima tik tada, kai galvos nekvaršina įkyrus maniakiškas mąstymas, kuriame galima tiesiogine šia žodžio prasme pasiklysti.

Psichologas Abraham Maslow sugalvojo sąvoką „Didžiausia patirtis“. Ilgų distancijų bėgikai, maitinančios mamos, menininkai, reguliarūs medituotojai ir aktyvūs sportininkai su šia patirtimi yra puikiai susipažinę.

Nepakartojamo saulėlydžio stebėjimas ar įsitraukimas į mėgstamą pramogą gali iššaukti „Didžiausios patirties“ efektą, kuris apibūdinamas kaip gilus ryšio pajautimas, dabarties momento suvokimas, laiko išnykimas ir pradėjęs kilti džiaugsmas.

Tik neilgam momentui visi rūpesčiai, problemos ir „džiaugsmo-liūdesio“ konceptai tiesiog nušluojami ir lieka gilus taikos ir džiaugsmo jausmas.

„Didžiausios patirties“ metu patiriamas džiaugsmas yra ne kas kita kaip natūraliai žmoguje slypinti laimė, kurią vaikai jaučia nuolat.

Mąstymo manija suveikia tarsi užuolaidos, pridengiančios džiaugsmą, kuris iš tiesų visada ir buvo toje pačioje vietoje – žmoguje. Koks laimės raktas? Tiesiog išmokti tiek daug negalvoti ir pasiduoti atėjusiai akimirkai.